Paulius Juška
Vaizduojamasis pradas grupės kūriniuose kinta nuo dekoratyvaus, stilizuoto iki ekspresyvaus arba deformuoto, nuo idealistinio, grakštaus iki drastiško-realistinio. Atrodytų, dėl šios aplinkybės sudėtinga kalbėti apie bendrus meninius tikslus, juolab, kad daugumai iš mūsų būdingas polinkis eksperimentuoti, vystyti ir net keisti savo stilistinį braižą. Vis gi pastarasis kūrybinės stilistikos kitoniškumas nėra ta priežastis, dėl kurios neįstengtume aptikti mus vienijančių saitų. Jau vien pati dailė kaip ypatinga vizualaus meno sritis, turinti savitas išraiškos galimybes, priemones, o taip pat istorinę raidą, neišvengiamai verčia mus susidurti ne tik su tomis pačiomis kultūrinio gyvenimo aktualijomis, bet ir su identiškomis meno kalbos taisyklėmis ar net kūrybinio proceso problemomis. Piešdami ir tapydami dirbame pagal “Dailės” žodyno ritmą, kuriame susilieja autoriaus įgūdžiai, žinios, patyrimai. Antra vertus, manome, kad meno kalbai reikšmingas ne tik amato įvaldymas, bet ir juo perteikiamas turinys.
Vaizdavimas be atsakingo požiūrio į turinį galop įklampina manierizmo rutinoje. Tuo tarpu tema, idėja ar mintis – čia kalbama ne apie paviršutinį iliustratyvumą, o veikiau apie asociatyvų, metaforišką kūrinio charakterį – atveria naujų, netikėtų sprendimų lauką ir padeda tobulinti manipuliavimą įsisavintais įgūdžiais. Turbūt toks išraiškos teminis asociatyvumas galėtų būti mūsų bendra kūrybine nuostata. Neatsitiktinai nutarėme rengti parodas, kuriose eksponuojamus darbus jungtų ne stilius, o viena tema, kuomet ta pati mintis būtų pasakoma skirtingais būdais, atveriančiais kuo įvairesnį iškylančių prasmių spektrą.Vis dėlto suprantame, kad ne tik mūsų grupei, bet ir kiekvienam menininkui sunku nustatyti, kas gi tas tikrasis kūrybinistikslas. Tikslai numato būsimus rezultatus. Dailėje jų iš anksto numatyti neįmanoma.
Tad daugiausia tenka kliautis įdirbiu, tai pat ir likti atviriems naujoms idėjoms.
Agnė Juškaitė
Kelių šimtmečių senumo namas, jo erdvės riboja mūsų kūrinių formatus. Studijavusiems freską, vitražą, scenografiją, gal mintyse svarstantiems idėjas paveikslams, kurių kraštinės trys metrai ir daugiau, tenka viską keisti ir rinktis du metrus ir mažiau. Arba miniatiūras.
Atvira dirbtuvė – tai atviros durys. Bet kuriuo momentu bet kas gali įeiti. Darbo procesą nuolat stebi ir lankytojai, ir kolegos. Likti vienam priešais tapomą paveikslą- jau prabanga. Ar nervingai taisysi, gelbėsi nevykusį kūrinį, ar džiaugsies šiokiu tokiu atradimu, visada kažkas bus kartu. Tenka sudvigubėti. Ir būti aplinkoje, ir atsiriboti nuo jos, o kartu vertinti ir branginti šias aplinkinių reakcijas. Jos taip pat verčia atnaujinti mintis, keistis ir judėti į vieną ar kitą pusę.
Šarūnė Bartašiūtė – Kaupienė
Šiuolaikiniame pasaulyje tradicinis požiūris į dailės kūrinį bei jo autorių kinta, nes dailė ir menas tampa plačiai suvokiami. Mūsų grupės nariai, įgyvendindami savus sumanymus, stengiasi išsaugoti tapybos, vitražo, kalvystės tradiciją. Manau, tam įtakos turėjo studijos Vilniaus Dailės Akademijoje. Tokia yra ir mano asmeninė patirtis – vitražo specialybės studijos. Tapydama paveikslą taikau monumentalios kompozicijos principus, abstrahuoju figūras bei formas. Nors vitražų atlikimo technologija išduoda lietuvišką mokyklą, jų komponavime, stiklo spalvų pasirinkime stengiuosi išsaugoti savitumą.
Darius Kaupas
Dažnam žmogui kalvystė asocijuojasi su taikomaisiais, sakralinę reikšmę turinčiais daiktais – tvora, vėjarode, kryžiumi…
Senoji tradicija šiam amatui paliko gilią žymę. Tai ir technologiniai dalykai, komponavimo principai, ir įvairūs archainiai elementai. Aš taip pat neignoruoju visos šios patirties, o naujų idėjų randu gamtoje. Taip taikomosios paskirties daiktas virsta savita skulptūra. Ir atvirkščiai.
Ieva Skauronė
Mūsų dirbtuvės dailininkams vis dar rūpi estetikos dalykai. Šį bruožą perėmėme iš prieš mus gyvenusių ir kūrusių menininkų, priklausiusių skirtingoms dailės epochoms, mokykloms, kryptims.
Panašios tematikos dailės darbai mūsų galerijoje yra įgyvendinami skirtingais išraiškos būdais, skirtinga stilistika, įtakota asmeninio temperamento, sau keliamų tikslų, gyvenamosios aplinkos, tautybės, laikmečio. Mes simpatizuojame praeities stiliams, tačiau, kurdami šiandieną, neišvengiamai juos interpretuojame, vengiame to, kas nebepriimtina dabarčiai, nūdienos tikslams. Mūsų skirtingos stilistikos, technikos verčia kitaip žvelgti į panašią aplinką, rinktis skirtingus motyvus. Net ir vaizduodami tą patį motyvą, jį savitai transformuojame. Mūsų žiūrovui tenka kreipti dėmesį ne tik į dailės kūrinių turinį, bet ir įvertinti įvairių stilių subtilumus.
Norėčiau pacituoti H. Focillon’ą, pasak kurio meno kūrinys yra erdvės matas, jis yra forma, kurios jutimas yra tiesiogiai susijęs su kultūra ir papročiais. Atsiradus kūrinio formai, yra įmanoma ją perskaityti įvairiais būdais.
Nykstant senoms kūrinio prasmėms, prie formos prisideda naujos reikšmės. “Forma gali tapti formule ir kanonu, bet visų pirma ji yra judantis gyvenimas besikeičiančiame pasaulyje”.
